Tema (Meilė) Autoriusby Andrius Data 28-05-2010
Bet tada labai paprastas klausimas: kam mes stengiamės viską išbalansuoti? Gyvenkime sau harmoningai. Juk tiek mokymų apie tai kalba. Tik, kaip mes tada iš tikro pajausime kažką stipraus? Niekaip. Tai neįmanoma iš principo. Jei viskas tekės viena vaga, niekada nepatirsime stiprių išgyvenimų. O to mes siekiame visada ir aš sakau stiprų VISADA. Nori, meilės, stumk švytuoklę į tą pusę. Bet būk pasirengęs gauti ir neapykantos dozę. Ir atmink, tai nėra blogai. Pajutęs tikrą neapykantą, tik dar labiau galėsi įvertinti meilės pojūtį. Juk taip dažnai sakoma, kad nuo neapykantos iki meilės vienas žingsnis.
Taigi, dar kartą klausiu: nori jausti stiprią meilę ir ilgai? Jei tavo atsakymas taip: pavydėk, pykis, riekis, pjaukis, daryk bet ką, kad tik sukurtum meilės priešybę. Nes tik po neigiamų emocijų pliūpsnio, įvertinti teigiamas. Todėl juk ir yra neigiami ir teigiami dalykai. Kad jie, vienas kitą keisdami, galėtų padėti tau įvertinti tai, kas svarbu. Nes juk kuo toliau nustumsi atskaitos tašką, tuo geriau galėsi įvertinti savo dabartinius pojūčius. Kiekvienam turbūt nesvetima, kad po kažkokių neigiamų dalykų sustiprėja meilė ir pradedi vertinti tai ką turi?
Žinoma, nereikia visko tiesiogiai interpretuoti ir neiti dabar piktybiškai kurti nemalonias situacijas. Tiesiog, jei tavo noras yra vėl sukelti meilę ir jau matai, kad viskas darosi pilką, pasistenk susikurti sau atskaitos tašką, kuris vėl priverstų pajausti tą taip gerai žinomą jausmą. Ir nustok svajoti apie laimingą, be pykčių ir darnią meilę visam gyvenimui. To nėra ir nebus. Jei domina stipri meilė, ją reikia nuolat kurstyti(teigiamais dalykais) arba gesinti (neigiamais dalykais).
Tiesa, yra toks momentas, kad bėgant amžiui ugningos meilės troškimas mažėja. Štai kodėl vyresni žmonės darosi “ramesni” ir meilė virsta prisirišimu. Bet tai jokiais būdais nėra taisyklė. Tiesiog viskas priklauso nuo poreikio tą meilę pajausti. Jei jis didelis, tai ir pačios meilės norėsis daug ir didelės.
Nežinau ar įtikinamai aš čia parašiau, bet po kol kas visas mano trumpas gyvenimas liudijo apie tai, kad nėra ramios ir laimingos meilės be pykčio ir pavydo. Štai kodėl Bender’io žodžiai man pasirodė labai prasmingi. Jei jums atrodo kitaip, tebūnie. Bet aš žinau, kad naivu tikėtis “pasakų meilės”. Tai tik dar vienas jausmas. Ir jį geriausiai pajauti tada, kai būni patyręs jo priešpriešą. Nėra absoliučių dalykų mūsų visatoje. Mes tik galime lyginti kažką su kažkuo. Tokia jau tie dėsniai…
Pabaigai norėčiau pridurti, kad iš esmės čia yra dviejų požiūrių į gyvenimą sankirta. Iš vienos pusės, siekiama harmonija, taip atsisakant įvairiausių aštrių potyrių. Iš kitos – stengiamasi tuos potyrius paaštrinti. Tai yra – pabėgti nuo harmonijos. Kiekvienas pasirenkame savo kryptį. Bet jei tikėti, kad mūsų egzistencija yra patirti tai, ką žinome (“Pokalbiai su Dievu” – D. Walsch), tai kokio velnio stengtis išlaikyti harmoniją? Harmoniją išlaikysime po mirties. Bet vėlgi, kiekvienas renkamės… Aš renkuosi bėgti nuo harmonijos kuo toliau. Nes harmonija neleis patirti nieko išskyrus pačią harmoniją. Bet ir čia. Kaip žinosi, kad patyri harmoniją, nepatyręs ne harmonijos?
Įžvalgu ir teisinga. Švytuoklės principas skamba įtikinamai, daug ką paaiškina, tik, mano nuomone, kitoj pusej, kaip priešingybė meilei, nebūtinai turi būti neapykanta. Ypač jei kalba eina apie individualius jausmus. Tokiu atveju priešingybė meilei – skausmas, tas gilus emocinis skausmas, kurį širdyje turi iškęsti. Kai nebegali (arba nenori) jo kęsti vienas savyje – iškeli tą jausmą į paviršių ir jis tampa neapykanta. Ir tai tęsiasi tol, kol “užmiršti” meilę (harmonija) arba vėl ją pajauti. Ir taip be galo, kaip tu ir minėjai – švytuoklės principu. Meilė – Skausmas – Harmonija.
Švytuoklės pusiausvyros padėtį prilyginai harmonijai. Ką turi padaryti švytuoklė norėdama sugrįžti į pusiausvyros padėtį? Nieko. Ją visada veikia jėga nukreipta į tą padėtį. Ką turi padaryti žmogus norėdamas pasiekti harmoniją? Man tai kol kas neįsivaizduojama, nes kiek pagalvoju tokios padėties niekad nesu pasiekusi. Kaip sakei- “stengėmės grįžti į harmoniją”, “kiek mokymų apie tai kalba” ir pan. Bet pagal švytuoklės principą tai turėtų būti natūralus ir visiskai pastangų nereikalaujantis procesas. Tai kam tie mokymai, kam tas stengimasis. Tiesiog aš per vidurį dėčiau neapykantą, tai taip pat lengvai pasiekiama, kaip švytuoklei – pusiausvyros padėtis.
Kitas dalykas: matau du kelius- “meilė->neapykanta->harmonija” ir “meilė-> harmonija” (nors čia abejoju ar yra meilė), o kelio “meilė-> harmonija->neapykanta-> harmonija” nematau. Bet pagal tą tavo svambalą nuo meilės pereinant į neapykantą reikia pereiti harmoniją, kitaip sakant nuo meilės iki neapykantos (ir atvirkščiai) vienas žingsnis, o to žingsnio vidury – harmojina. Wtf?
Puikus komentaras Rafale
Būtinai pagalvosiu, kame čia kabliukas 
Hmm. Čia greičiausiai buvo neteisingas terminų panaudojimas ir interpretacija. Sakydamas harmonija, turėjau omenyje pusiausvyra. T.y kad dvi priešingos pusės save subalansuoja. Dėl to, kad nieko nereikia daryt norint sugrįžti į pusiausvyrą, tai klysti.
Visa esmė ir yra, kad mes iš prigimties, nuolat tą pusiausvyrą dirginame, vis įšvankuodami švytuoklę. Mokymai moko nešvankuoti. Meditacijos, atsiskyrimas nuo visų ir t.t. leidžia nustoti švytuoklę judinti. Žmonės to nemoka, o mokymai to moko 
Dabar dėl to momento apie tai, ką kur dėlioti, tai čia reiktų matematiškai kalbėti, nes kiti žodžiai turi perdaug galimų interpretacijų. Esmė yra tokia, kad vienoje pusėje pliusas, kitoje minusas. Abu sudėjus gaunasi nulis (pusiausvyros taškas). +10 + -10 = 0. Tačiau pliusas nebūtinai turi reikšti teigiamą, o minusas – neigiamą. Esmė, kad abi pusės būtų 100% priešybės viena kitai. Šita švytuoklės idėja nėra mano. Apie ją daug rašė V. Zeland “Transerfingas”. Tik ten kaip ir kiti mokymai, moko švytuoklę kaip galima mažiau švankuoti. Aš turiu kitą poziciją šiuo klausimu. Manau, ją reikia švankuoti, tik kontroliuojamai ir tiek kiek norima 
Tik taip kažką galėsime patirti. Nes kaip ir knygoje “Pokalbiai su Dievu” Walsch’as rašė, mes atėjome patirti, tai ką žinome, nes absoliute mes negalima nieko patirti, kadangi neturime su kuo lyginti. Materialusis/fizinis pasaulis yra reliatyvus, todėl jis mums leidžia patirti tai ką žinome. Taigi, patirdami skausmą, mes visada galėsime patirti džiaugsmą 
Kitaip sakant, nėra kažko ko žmogus turi atsisakyti ir siekti vieno, kaip kad mėgsta visokie mokytojai kalbėti apie visokį “gėrį”. Tai subjektyvus dalykas, kurį gali įvertinti tik tada kai turi su kuo lyginti 
Tikiuos, kad dabar aiškiau 
Nu galim ir matematiškai
Jau sutinku su tuom kur ką dėlioti. Harmonija=pusiausvyra=0. Tik vis tiek nesutinku, kad norint pereiti nuo vieno jausmo į jam priešingą, reikia pereiti pusiausvyros tašką. Kas po velnių yra ta pusiausvyra? tai yra tada kai nejauti visiškai jokio jausmo? tada žmogus turėtų būti miręs. Galbūt tas būtinumas kas kart praeiti pusiausvyros padėtį (t.y. patirti jausmų kiekį lygų nuliui), atsiranda todėl, kad norint supaprastinti švytuoklės principo aiškinimą nagrinėji tik du jausmus. Čia manau tas atvejis kai vienas elementas neatspindi visos sistemos darbo. Todėl švytuoklės principui nelabai pritarčiau. Jį pakeisčiau į “švytuoklių sistemos principą”. Kai paraleliai yra išdėstoma daug švytuoklių, tiek kiek yra žmogų veikiančių įmanomų jausmų rūšių. Tos švytuoklės yra pradedamos veikti skirtingu momentu skirtingų stiprumų jėgų, ir taip pat nevienodais intervalais nuolat stimuliuojamos. Aš šito bandymo nedariau 
) bet manau, kad ištaikyti momentą, kada visos vienos sistemos švytuoklės vienu metu atsiranda pusiausvyros padėtyje, galima tik atlikus išankstinius skaičiavimus. O čia kalbam apie jausmus, todėl skaičiavimus atmetu ir žiūriu tik į atsitiktinę tikimybę, kuri yra labai maža. Pasirenkam bet tokį momentą ir sudedam visų švytuoklių vektorines vertes esančias tuo momentu. Galim pasirinkti labai daug momentų, bet nei vienu iš jų metu negausim nulio. Ir net jei kuriame nors jausme nusistovi pusiausvyra tai bendros žmogaus pusiausvyros vis tiek neišgausim. Nes pusiausvyra nėra skirtoma į “meilės ir neapykantos”, “džiaugsmo ir skausmo” pusiausvyrą ir pan., pusiausvyra yra nulis ir jis visur vienodas, todėl galim visų švytuoklių pusiausvyras mesti į vieną krūvą. Pusiausvyros padėties “prašokimas” išspręstas 
Aš to “Transerfingo” neskaičiau, todėl jei netyčia ten kažką apie tai rašė, nepyk, Andriau ir kiti išprusę skaitytojai, kad teko skaityti dubliuotą informaciją
O dėl šito (dėl dviejų pusių) tai manau, kad dvi pusės yra kai vienas jausmas gali tiesiogiai iššaukti priešingą jausmą, pvz kažkokia priežastis išjudina švytuoklę ir sukelia meilę, tai tik ta pati priešastis ir gali tą meilę paversti neapykanta. O va su džiaugsmu ir skausmu man nelabai išeina suprasti. Nes pagal švytuoklę jei patiri džiaugsmą tai būtinai turėsi patirti ir skausmą kad žinotum kad tai buvo džiaugsmas, bet čia išoriniai veiksniai sukeliantys tuos du jausmus yra vienas nuo kito nepriklausomi ir tai atsitiktinumas jei jie atsiranda vienas po kito.
Aj ir dar, kodėl lengviau išsibalansuoja į “blogąją” pusę? Turėtu juk vienodai būti (jei samoningai išbalansuoji). Ar čia tik velnio sėklom taip…
Šiaip, švytuoklės principas negali visko paaiškinti. Čia tiesiog mes sugalvojam palyginimus, kad bandyt kažkaip viską paaiškinti
Galima juk analogiškai naudoti ir svarstykles 
Dėl polinkio į blogąją pusę, tai čia sakyčiau jau pačių žmonių problema. Gamta tikrai nesirenka nei vienos nei kitos pusės, nes jei tik pradėtų – mums ateitų galas
Paziurek filma “Fireproof”. Meile yra ne jausmas – tai veiksmas.