Tema (Meilė) Autoriusby Andrius Data 28-05-2010
“Love is suspicious, love is needy, love is fearful, love is greedy. My friends, there is no great love without great jealousy.” – Bender (Futurama: A beast with a billion backs)
“Meilė yra įtari, meilė yra reikli, meilė yra baiminga, meilė yra godi. Draugai mano, nėra stiprios meilės be stipraus pavydo.”
Kaip matote, pradėjau citata iš vienos savo mėgiamiausios animacijos Futurama. Tie žodžiai man įstrigo giliai ir sukėlė nemažą minčių audrą, kuri galvoje tęsėsi porą savaičių. Dabar norėčiau šiomis mintimis pasidalinti su jumis.
Tūkstantmečiais neatsakytas klausimas: kas yra meilė? Bet negalvokite, kad aš šiandien į šį klausimą atsakinėsiu. Iki manęs tai darė tūkstančiai filosofų, menininkų, mokslininkų ir netgi paprastų žmonių. Iš esmės, kiek žmonių, tiek ir požiūrių į meilę. Bet norėčiau pasidalinti mintimis apie jos reliatyvumą. Kitaip sakant – santykinumą. Jei neaišku apie ką aš, tuoj paaiškinsiu.
Turbūt, kone kiekvienam teko patirtį tą jausmą, kurį pavadintume meile. Kiekvienam jis individualus, bet beveik visų elgesys būnant “apsvaigus nuo meilės” vienodas. Mokslininkai čia gali paaiškinti kodėl, bet mums to nereikia. Geriau prisiminkite, kaip iš to apsvaigimo anksčiau ar vėliau pabundate ir sugrįžtate į blaivaus proto būseną. Vieniems tai nutinka greitai, kitiems lėčiau, bet anksčiau ar vėliau vistiek nutinka. Kai kas gali paskubėti ir pasakyti, kad čia kalba eina apie susižavėjimą ar aistrą. O aš skubu pasakyti: ne, mielieji, kalbu apie meilę. Mano akimis žiūrint, meilė tai tik dar vienas jausmas. Stiprus ir nekontroliuojamas, bet vistiek jausmas. Taigi, kodėl aš dabar akcentuoju tą “meilės pabaigą”? Nes noriu pasakyti, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Dėl šito, turbūt, niekas nesiginčys?
Bet ta pradžios ir pabaigos atkarpa gali ir net privalo nebūti vienintelė. Meilei sukilus – ją galima numarinti (užmiršti), o meilei numirus – ją galima atgaivinti (prisiminti). Bet dabar atitolkime šiek tiek nuo meilės ir pakalbėkime apie užmirštumą. Juk mes, laikui bėgant., visada viską pamirštame. Net ir giliai įstrigę įvykiai gali dingti, nepalikę nė pėdsako. Tai galioja ir pojūčiams, kuriuos mums gali sukelti emocijos ir jausmai. Juk kai ant ko nors supykstame, po kurio laiko tas pyktis atslūgsta. Ar galų gale kai dėl kažko labai džiaugėmės, vėliau tas džiaugsmas susilpsta ar išnyksta. Tą pati galimą pasakyti ir apie skausmą. O apibendrintai tai galima pavadinti emocine atmintimi.
Tačiau, kas yra atmintis? Mokslininkai vis dar vargsta bandydami ją paaiškinti, todėl nebandysiu ir aš. Tačiau pasakysiu tik tiek, kad mes neturime stabilios atminties talpyklos. Viskas pagrįsta neuronais ir jų jungtimis. Todėl, ilgainiui nestimuliuojant tam tikrų atminties detalių, mes užmirštame jas. Ir kaip ir sakiau, tas galioja tiek paprastiems faktams, tiek emocijoms bei jausmams. Žinoma, yra žmoguje ir toks dalykas kaip trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis, bet net ir ilgalaikė nėra amžina.
Taigi, kur link aš suku? Link meilės užmirštumo žinoma. Ar galima užmiršti šį jausmą, jei jo nestimuliuosime? Mano kuklia nuomone, galime. Bet anokia čia problema, jei meilės stimulas yra visada šalia, pasakysite? Logiška būtų taip manyti, bet ir čia yra kabliukas. Žmogus turi kitą savybę – įprasti. Tam paaiškinti idealiai tinka pasakymas “Pradedi vertinti tik tada kai tai prarandi”. Paprastais žodžiais tai reikštų, kad tas pats ir pasikartojantis stimulas ilgainiui tampa įprastas ir į jį nebekreipiama dėmesio. Nagi pagalvokime, juk jei jaučiame kažkokį skausmą, kuris ilgai nepraeina, anksčiau ar vėliau tas skausmas pasidaro nebe toks aštrus. Paimkime maistą. Tas pats maistas irgi atsibosta ir kažkodėl nebėra toks skanus. Paimkime bet ką – anksčiau ar vėliau prie to įprantama ir pojūčiai tampa silpni arba visiškai išnyksta. Tačiau atimkite iš žmogaus kažką prie ko jis jau įprato. Kas bus? Geriausiu atveju, nestiprus noras susigrąžinti. Blogiausiu – depresijos ir maniakiški bandymai atgauti (narkomanija, o gal ir meilė?). Čia, žinoma, jau ekstremalu, bet tai lemia to prarasto dalyko vertė.
Įžvalgu ir teisinga. Švytuoklės principas skamba įtikinamai, daug ką paaiškina, tik, mano nuomone, kitoj pusej, kaip priešingybė meilei, nebūtinai turi būti neapykanta. Ypač jei kalba eina apie individualius jausmus. Tokiu atveju priešingybė meilei – skausmas, tas gilus emocinis skausmas, kurį širdyje turi iškęsti. Kai nebegali (arba nenori) jo kęsti vienas savyje – iškeli tą jausmą į paviršių ir jis tampa neapykanta. Ir tai tęsiasi tol, kol “užmiršti” meilę (harmonija) arba vėl ją pajauti. Ir taip be galo, kaip tu ir minėjai – švytuoklės principu. Meilė – Skausmas – Harmonija.
Švytuoklės pusiausvyros padėtį prilyginai harmonijai. Ką turi padaryti švytuoklė norėdama sugrįžti į pusiausvyros padėtį? Nieko. Ją visada veikia jėga nukreipta į tą padėtį. Ką turi padaryti žmogus norėdamas pasiekti harmoniją? Man tai kol kas neįsivaizduojama, nes kiek pagalvoju tokios padėties niekad nesu pasiekusi. Kaip sakei- “stengėmės grįžti į harmoniją”, “kiek mokymų apie tai kalba” ir pan. Bet pagal švytuoklės principą tai turėtų būti natūralus ir visiskai pastangų nereikalaujantis procesas. Tai kam tie mokymai, kam tas stengimasis. Tiesiog aš per vidurį dėčiau neapykantą, tai taip pat lengvai pasiekiama, kaip švytuoklei – pusiausvyros padėtis.
Kitas dalykas: matau du kelius- “meilė->neapykanta->harmonija” ir “meilė-> harmonija” (nors čia abejoju ar yra meilė), o kelio “meilė-> harmonija->neapykanta-> harmonija” nematau. Bet pagal tą tavo svambalą nuo meilės pereinant į neapykantą reikia pereiti harmoniją, kitaip sakant nuo meilės iki neapykantos (ir atvirkščiai) vienas žingsnis, o to žingsnio vidury – harmojina. Wtf?
Puikus komentaras Rafale
Būtinai pagalvosiu, kame čia kabliukas 
Hmm. Čia greičiausiai buvo neteisingas terminų panaudojimas ir interpretacija. Sakydamas harmonija, turėjau omenyje pusiausvyra. T.y kad dvi priešingos pusės save subalansuoja. Dėl to, kad nieko nereikia daryt norint sugrįžti į pusiausvyrą, tai klysti.
Visa esmė ir yra, kad mes iš prigimties, nuolat tą pusiausvyrą dirginame, vis įšvankuodami švytuoklę. Mokymai moko nešvankuoti. Meditacijos, atsiskyrimas nuo visų ir t.t. leidžia nustoti švytuoklę judinti. Žmonės to nemoka, o mokymai to moko 
Dabar dėl to momento apie tai, ką kur dėlioti, tai čia reiktų matematiškai kalbėti, nes kiti žodžiai turi perdaug galimų interpretacijų. Esmė yra tokia, kad vienoje pusėje pliusas, kitoje minusas. Abu sudėjus gaunasi nulis (pusiausvyros taškas). +10 + -10 = 0. Tačiau pliusas nebūtinai turi reikšti teigiamą, o minusas – neigiamą. Esmė, kad abi pusės būtų 100% priešybės viena kitai. Šita švytuoklės idėja nėra mano. Apie ją daug rašė V. Zeland “Transerfingas”. Tik ten kaip ir kiti mokymai, moko švytuoklę kaip galima mažiau švankuoti. Aš turiu kitą poziciją šiuo klausimu. Manau, ją reikia švankuoti, tik kontroliuojamai ir tiek kiek norima 
Tik taip kažką galėsime patirti. Nes kaip ir knygoje “Pokalbiai su Dievu” Walsch’as rašė, mes atėjome patirti, tai ką žinome, nes absoliute mes negalima nieko patirti, kadangi neturime su kuo lyginti. Materialusis/fizinis pasaulis yra reliatyvus, todėl jis mums leidžia patirti tai ką žinome. Taigi, patirdami skausmą, mes visada galėsime patirti džiaugsmą 
Kitaip sakant, nėra kažko ko žmogus turi atsisakyti ir siekti vieno, kaip kad mėgsta visokie mokytojai kalbėti apie visokį “gėrį”. Tai subjektyvus dalykas, kurį gali įvertinti tik tada kai turi su kuo lyginti 
Tikiuos, kad dabar aiškiau 
Nu galim ir matematiškai
Jau sutinku su tuom kur ką dėlioti. Harmonija=pusiausvyra=0. Tik vis tiek nesutinku, kad norint pereiti nuo vieno jausmo į jam priešingą, reikia pereiti pusiausvyros tašką. Kas po velnių yra ta pusiausvyra? tai yra tada kai nejauti visiškai jokio jausmo? tada žmogus turėtų būti miręs. Galbūt tas būtinumas kas kart praeiti pusiausvyros padėtį (t.y. patirti jausmų kiekį lygų nuliui), atsiranda todėl, kad norint supaprastinti švytuoklės principo aiškinimą nagrinėji tik du jausmus. Čia manau tas atvejis kai vienas elementas neatspindi visos sistemos darbo. Todėl švytuoklės principui nelabai pritarčiau. Jį pakeisčiau į “švytuoklių sistemos principą”. Kai paraleliai yra išdėstoma daug švytuoklių, tiek kiek yra žmogų veikiančių įmanomų jausmų rūšių. Tos švytuoklės yra pradedamos veikti skirtingu momentu skirtingų stiprumų jėgų, ir taip pat nevienodais intervalais nuolat stimuliuojamos. Aš šito bandymo nedariau 
) bet manau, kad ištaikyti momentą, kada visos vienos sistemos švytuoklės vienu metu atsiranda pusiausvyros padėtyje, galima tik atlikus išankstinius skaičiavimus. O čia kalbam apie jausmus, todėl skaičiavimus atmetu ir žiūriu tik į atsitiktinę tikimybę, kuri yra labai maža. Pasirenkam bet tokį momentą ir sudedam visų švytuoklių vektorines vertes esančias tuo momentu. Galim pasirinkti labai daug momentų, bet nei vienu iš jų metu negausim nulio. Ir net jei kuriame nors jausme nusistovi pusiausvyra tai bendros žmogaus pusiausvyros vis tiek neišgausim. Nes pusiausvyra nėra skirtoma į “meilės ir neapykantos”, “džiaugsmo ir skausmo” pusiausvyrą ir pan., pusiausvyra yra nulis ir jis visur vienodas, todėl galim visų švytuoklių pusiausvyras mesti į vieną krūvą. Pusiausvyros padėties “prašokimas” išspręstas 
Aš to “Transerfingo” neskaičiau, todėl jei netyčia ten kažką apie tai rašė, nepyk, Andriau ir kiti išprusę skaitytojai, kad teko skaityti dubliuotą informaciją
O dėl šito (dėl dviejų pusių) tai manau, kad dvi pusės yra kai vienas jausmas gali tiesiogiai iššaukti priešingą jausmą, pvz kažkokia priežastis išjudina švytuoklę ir sukelia meilę, tai tik ta pati priešastis ir gali tą meilę paversti neapykanta. O va su džiaugsmu ir skausmu man nelabai išeina suprasti. Nes pagal švytuoklę jei patiri džiaugsmą tai būtinai turėsi patirti ir skausmą kad žinotum kad tai buvo džiaugsmas, bet čia išoriniai veiksniai sukeliantys tuos du jausmus yra vienas nuo kito nepriklausomi ir tai atsitiktinumas jei jie atsiranda vienas po kito.
Aj ir dar, kodėl lengviau išsibalansuoja į “blogąją” pusę? Turėtu juk vienodai būti (jei samoningai išbalansuoji). Ar čia tik velnio sėklom taip…
Šiaip, švytuoklės principas negali visko paaiškinti. Čia tiesiog mes sugalvojam palyginimus, kad bandyt kažkaip viską paaiškinti
Galima juk analogiškai naudoti ir svarstykles 
Dėl polinkio į blogąją pusę, tai čia sakyčiau jau pačių žmonių problema. Gamta tikrai nesirenka nei vienos nei kitos pusės, nes jei tik pradėtų – mums ateitų galas
Paziurek filma “Fireproof”. Meile yra ne jausmas – tai veiksmas.