Tema (Mintys) Autoriusby Andrius Data 28-07-2010
Kadangi visai nesenai grįžau iš šios mažytės salos, kurioje praleidau dešimt dienų, pamaniau, kad būtų visai nieko pasidalinti įspūdžiais ir, galbūt, kažkam suteikti naudingos informacijos. Papasakosiu viską nuo kelionės pradžios iki kelionės pabaigos.
Taigi, viskas prasidėjo be ypatingų nuotykių. Skrydis iš Rygos oro uosto su persėdimu Prahoje ir nusileidimu Atėnuose. Čia iškart paminėsiu, kad jei jau skrendate su persėdimu, būtinai atkreipkite dėmesį į valandas, kiek laiko teks laukti sekančio lėktuvo. Šešios valandos ant metalinių suoliukų ir visiškas pramogų nebuvimas oro uoste tikrai žudo. Tiesa, vieni ten tą laiką praleidžia miegodami. Man to padaryti nepavyko.
Sulaukus skrydžio iki Atėnų nieko neįprasto nebuvo, bet kadangi tai tebuvo 10 skrydis mano gyvenime, aš dar nebuvau matęs naktinio miesto dangaus iš lėktuvo, todėl tai ką pamačiau leidžiantis Atėnuose mane stipriai sužavėjo. Nusileidus aš turėjau didelę dilemą. Kelionėje buvau suplanavęs iš Atėnų iki Koso salos nusigauti su keltu. Iš anksto buvau susižinojęs grafikus ir atitinkamai pasirinkęs skrydžio laikus. Bet čia įvėliau vieną esminę klaidą: jūrų uostas nėra oro uostas visomis prasmėmis. Kodėl, sužinosite kiek vėliau.
Dabar man iš oro uosto reikėjo transporto nusigauti iki jūrų uosto. Pirma mintis – taksi, kurią greitai nusikračiau, nes supratau, kad tektų nemažai sumokėti norint nusigauti iki Pirėjo. Čia Atėnų oro uostas sužibėjo, nes buvo ne vienas ekranas, kuriame buvo nurodyti į ir iš oro uosto važiuojantys autobusai. Taip pat buvo ir troleibusai, ir metro, bet manęs jie kažkodėl nesugundė. Susiradau reikiamą autobusą. Sumokėjau 3.20 eurų ir išvažiavau į Pirėjaus jūrų uostą.
Viskas vyko sklandžiai iki kol išlipau Pirėjaus jūrų uoste. O išlipau ten, kur, kaip vėliau paaiškėjo, man nereikėjo. O kaip dar vėliau paaiškėjo, niekur kitur išlipti ir negalėjau. Žodžiu atsidūriau prie E8 vartų, nors man reikėjo prie E1. Atstumas tarp jų, su dviem krepšiais, kaip čia pasakius… Būtų tekę paprakaituot. Bet nespėjau susimąstyti ir prie manęs pristojo vietinis taksistas. Pradėjo aiškintis kur važiuoju, siūlyti viešbutį ir panašiai. Man iki kelto buvo likę kažkur penkios valandos, todėl jokie viešbučiai nedomino. Tada jis pasisiūlė nuvežti iki E1 už 10 eurų. Aš sutikau, nes kažkaip negundė manęs blaškytis su savo krepšiais vidurį nakties, uosto rajone. Tiesa sumokėti teko 15. Mat parodė į skaitiklį, kad tiek rodo. O važiavome gal 5 minutes. Tai palyginimui, kur kelionė su autobosu kainavo 3 eurus ir truko valandą, nes atstumas buvo gana didelis ir kur kelionė už kelis kilometrus kainavo 15 eurų. Tiesa, važiavau naktį, todėl skaitiklis sukosi dukart greičiau.
Taigi, atsidūriau aš prie E1 vartų. Atsidūriau ir suvokiau, kad esu vienas žmogus ten. Viskas buvo uždaryta, tamsu. Tik kartas nuo karto krovininiai sunkvežimiai ar uosto policija pravažiuodavo. Vėliau pamačiau keletą žmonių miegančių ant lauko suoliukų, bet taip ir nesupratau turistai jie ar tiesiog bomžai. Bet nei jie manęs trukdė, nei aš jų, todėl perdaug į galvą neėmiau. Dabar problema buvo sulaukti savo kelto, kuris turėjo išplaukti 9 valandą ryte. Tuo metu jau buvau nemiegojęs 18-20 valandų, todėl viskas tiesiog sukte sukosi. Ypač po tokios varginančios kelionės. Gerai buvo bent tiek, kad turėjau knygą, ausinuką ir netgi veikė vietinis jūrų uosto bevielis internetas. Tai kažkaip tos valandos prasistumė ir įsėdau į savo pirmą kelionę keltu…
Iš tiek kiek papasakojau galima padaryti keletą naudingų išvadų. Pirmoji – niekada nesėsti į taksi. Ypač naktį. Antroji – naktį į Pirėjo jūrų uostą važiuoti stipriai nepatartina. Dieną, tiesa nuo E8 iki E1 nusigauti be taksi ypatingos problemos nėra. Nes nuo E5 iki E1 vartų kursuoja vietinis nemokamas autobusas. O nuo E8 iki E5 nueiti pėsčiomis užtruks gal 10-15 minučių, nedaugiau.
Kelionė keltu truko 9 valandas ir ypatingų problemų nesukėlė. Buvo savotiškai įdomu iš pradžių. Pirkau ekonominės klasės bilietą, kas reiškė tiesiog sėdėti kavinėse minkštuose krėsluose. Buvo galimybė pirkti ir lėktuvo tipo sėdimas vietas arba kajutes. Lėktuvo tipo nors kaina buvo beveik tokia pat kaip ekonominės, kažkodėl nesugundė, o kajučių kainos buvo ženkliai didesnės. Todėl atsisakiau šios “prabangos”.
Atvykus į Kos salą ir laukiant kol prisišvartuos keltas, pirmas vaizdas, kuris atsivėrė: palmės, apgriuvusi pilies siena. Iškart pakvipo egzotika, todėl nors ir nemiegojęs 32 valandas – jaučiausi gyvas. Susitikau pažįstamą pas kurią ir atvykau paatostogauti. Kadangi apsigyvenau pas ją, apie viešbučius nieko ypatingo pasakyti negaliu, bet kažkur skaičiau vieno amerikiečio istoriją apie kelionę į Kos ir jis pasakojo, kad jei nesi iš anksto užsirezervavęs viešbučio, labai tikėtina jog niekur jo ir negausi. Kaip ir bet kokiame versle, čia savo juodą darbą atlieka agentūros. Jos yra užspaudusios viešbučių savininkus nepriimti atvykusių turistų, kurie neturi užsirezervavę sau vietos. Todėl mano rekomendacija iškart yra: nedaryti tokios aviantūros kaip padarė tas amerikietis, nes vargšui teko miegoti ant gatvės kol kitą dieną, vienas viešbučio savininkas pasigailėjo ir priėmė į “slaptą” viešbučio kambarį.
[...] Kos sala angliškai galite susipažinti paspaude čia, o paspaudę čia rasite vieno lietuvos BLOGerio pasakojimą apie nuotykius Kos [...]