Tema (Mintys) Autoriusby Andrius Data 01-08-2010
Id, Ego ir Super-ego. Žymusis žmogaus psichikos struktūros išskirstymas pagal Froidą. Id – nekoordinuoti, neorganizuoti prigimtiniai instinktai. Ego – realusis aš, bandantis patenkinti Id norus. Super-ego – perfekcionistas aš, bandantis suvaldyti nekontroliuojamą Id norų tenkinimą. Tai savotiška save balansuojanti mašina, neretai kritikuojama ir nebelabai mėgstama šiuolaikinių psichologų, tačiau turinti savo vietą ir paskirtį psichologijos pasaulyje.
Alkoholis – organinė medžiaga, kurios suvartotas didelis kiekis paveikia smegenų veiklą pradedant kognityvinėmis funkcijomis baigiant motorika. Vartojamas visur ir visų. Tai labiausiai paplitęs svaiginimosi tipas pasaulyje. Daug ir dažnai vartojant turi didelių pasekmių žmogaus organizmui.
Taigi, koks ryšys gali būti tarp Froido psichikos modelio ir alkoholio? Kaip pasirodo, gana stiprus ir netgi galintis paaiškinti didelį žmogaus norą svaigintis. Prie tokios išvados galima prieiti tiesiog atidžiau pažvelgus į tai, ką Froidas bandė pasakyti apie žmogų ir jo psichiką. Kaip ir buvo paminėta, jis ją suskirstė į tris dalis. Ir visos jos turi labai glaudų ryšį, kurį kartas nuo karto arba dažnai, kaip pažiūrėsi, reikia “sutraukioti” vartojant alkoholį. Tai gali vykti tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Viskas priklauso nuo to ant kiek ryšys yra “įtemptas”.
Norint tai paaiškinti suprantamiau galima pasitelkti labai elementarų pavyzdį. Įsivaizduokime, kad esame patalpoje, kurios viduryje padėta lėkštutė su maistu. Mes esame prirakinti prie patalpos sienų (bet judėti galime po visą patalpą), o valgyti norime. Tačiau vos tik mes žengiame žingsnį nuo sienos mus iškart nupurto elektros srovė. O iki maisto yra geri penki žingsniai. Alkis vis didėja, tačiau, kad ir kaip bandytume maistą pasiekti, tiesiog negalime ištverti skausmo, ir protas sako, kad negalima eiti prie maisto, nes skaudės. Bet tada staiga šalia mūsų atsiranda butelis degtinės. Iš tos nevilties, mes jį išgeriame. Proto funkcijos staiga apsiniaukia rūku, viskas pasidaro paprasčiau, nebelieka tokios didelės skausmo baimės ir mes žengiame žingsnį į priekį. Skauda, bet ne tiek. Dar žingsnį, dar žingsnį. Oda jau svyla, tačiau mes vistiek pasiekiame lėkštute ir pasiimame maistą.
Tai gana primityvus Froido modelio aiškinimasis, tačiau jis iliustruoja trijų “aš” kovą ir kaip tą kovą palengvina alkoholis (ar kitą svaiginimosi substancija). Primityvusis aš čia tas, kuris nori valgyti. Tai bazinis instinktas, poreikis. Aš – tai tas, kuris bando tą maistą pasiekti. Super-aš – tai mechanizmas, kuris neleidžia to maisto pasiekti. Tai apsauga, kurios dėka yra apsaugoma tiek primityviojo aš, tiek aš egzistencija. Bet valgyti tai norisi. Ką daryti? Alkoholis. Nesvarbu kokia priežastimi vedinas, sąmoningai ar nesąmoningai, žmogus jį suvartoja, ir tai padarydamas jis užblokuoja Super-ego, kas leidžia Ego patenkinti Id poreikius. Bet Super-ego nors ir nuslopintas, vistiek save parodo, kai tik alkoholio efektas pasibaigia. Grįžta skausmas, nudegusios odos skausmas. Ir žmogui skauda ir jis nesupranta kodėl pasielgė taip kaip pasielgė. Taip jis norėjo valgyti, bet ne tokia kaina. Juk skauda !
O dabar visą tai galima pabandyti iškelti į žmogaus realią kasdienybę. Žmogus geria. Alkoholis užspaudžia Super-ego. Tada žmogus padaro tai, ko nepadarytų blaivas. Kitą dieną atsibudęs, nesupranta kodėl taip pasielgė ir jį pradeda griaužti Super-ego. Dažnai tai tiesiog vadinama sąžine, kaltės jausmu. Bet netgi ir po tokio graužimosi, jis kitą dieną vėl geria. Ir vėl tas pats. Čia, kaip ir buvo minėta, yra visiškai nesvarbu kokių motyvų vedinas žmogus geria. Ar tai norėdamas “atsipalaiduoti”, “nuimti stresą”, ar tiesiog “pasilinksminti”. Galutiniame rezultate tai sąmoningas arba nesąmoningas noras užslopinti savo Super-ego, kad Ego galėtų lengviau patenkinti Id norus.
Bet kodėl taip yra? Kodėl vis daugiau žmonių ir dažniau linksta į įvairiausius savo Super-ego slopinimo būdus? Norint į tai atsakyti, reikia išsiaiškinti iš kur atsiranda Super-ego. Pasak Froido, Super-ego stengiasi elgtis socialiai atsakingai. Jis kontroliuoja mūsų teisybės/neteisybės suvokimą ir leidžia sėkmingai įsiterpti į visuomenę. Jei tikėtume tokiu paaiškinimu tai Super-ego niekaip negali būti prigimtinis. Reiškia, jis yra išugdomas. Kas jį išugdo? Aplinka. O kas nutinka, kai tarp Super-ego ir Id atsiranda per didelis tarpas? Kai žmoguje išugdomas Super-ego, beveik visiškai sužlugdantis galimybes patenkinti Id?
Neretai tenka išgirsti, kad vis daugėja žmonių vartojančių alkoholį. Vis daugėja alkoholizmo atveju. Natūralu, kad iš to gali sekti išvada, jog dėl vienokių ar kitokių išvestinių priežasčių, žmogus nori to alkoholio. Tačiau norėti jis gali tik dėl vienos bazinės priežasties: į jo sąmonę ir pasąmonę įdiegtas Super-ego jį žudo. O įdomiausia yra tai, kad kiek mūsų istorija sako, tai alkoholis buvo jau nuo labai labai senai. Iš to galima daryti dar vieną išvadą, kad Super-ego problema egzistuoja labai labai senai. Galima tada užduoti klausimą: kodėl ta problema egzistuoja? Atsakymas į šį klausimą negali būti tik vienas, bet norom nenorom galima susimąstyti, kad aplinka, kurią žmonės sau kuria nėra teisinga. Tai reiškia, kad ji padeda pernelyg didelį tarpą tarp Id ir Super-ego. O norint, kad tas tarpas žmogaus nenužudytų jis ieško substancijos, kuri leistų jam lengviau patenkinti Id poreikius ir nebūti suvaržytam suformuotu Super-ego.
Iš čia galima šiek tiek pafantazuoti, kas nutiktų jei staiga pasaulyje nebeliktų jokios substancijos, kuri leistų slopinti Super-ego. Pirmoje vietoje, greičiausiai, savižudybių skaičius taptų tiesiog šiurpą keliantis. O mūsų socialinė sistema tokia, kokia yra šiandien, paprasčiausiai žlugtų. Žmonės negalėtų egzistuoti terpėje, kurioje jų Super-ego niekas negalėtų nuslopinti. Tai būtų didžiausias žmonijos kolapsas per visą istoriją. Bet netgi po viso šito, dalis žmonių ištvertų ir pradėtų keisti aplinką bei performuoti savo Super-ego. Juk natūralu jei tarpas tarp Id ir Super-ego sumažėtų, Id poreikių tenkinimas taptų paprastesnis. Ir tada kam būtų reikalingos tos medžiagos, kurios stipriai nuodija organizmą, Super-ego slopinimui, jei tą žmogus galėtų padaryti ir “nesutraukydamas” ryšio tarp Id, Ego ir Super-ego…
o kaip Super-Ego malšinantis save? man atrodo čia susidvejinimas. kai prieš vedirodi pastatai dar viena veidrodi. Viskas esi tu – vientisas. super-ego, ID čia tik pavadinimai. Kai juos sukuri savo prote tai juos ir turi, ir tada reikia kažka malšinti, įsivaizduoji, kad yra kaškokių poreikių. Ką tau ideda tavo aplinka ir ką pats sukuri savo mintimis tai viskas. Palik viska ir neturesi šitų dalykų, nebus ir problemų.
“o kaip Super-Ego malšinantis save?” Super-ego paskirtis yra malšinti Id. Toks yra jo apibrėžimas ir ne kitoks. Pasakymas “tik pavadinimai” yra sąlyginai teisingas, bet jis nieko nereiškia. Jei žmogus nori kažkaip sąveikauti su išoriniu pasauliu, jis turi jį grupuoti, dėti etiketes, pavadinimus. Kitaip išorinis pasaulis prarastų prasmę. Beje, nieko įsivaizduoti nereikia. Poreikiai yra, nes tu (tavo kūnas) esi išorinio pasaulio dalis.
“Palik viska ir neturesi šitų dalykų, nebus ir problemų.” – šitai reiškia palikti šį pasaulį. Nesiūlyk žmonėms fizinės savižudybės, nežinodamas, kas yra už mirties pasaulio durų
Kitaip sakant, niekas čia nenagrinėja metafizikos ir jos apraiškų. Nagrinėjama yra tai, kas yra čia ir dabar. Nesvarbu, kad tai yra tam tikra pasaulio interpretacija.
Tokio atsakymo ir tikėjaus
, norėjau pasakyti, kad problema tame ir yra, kad mes žmonės savo poreikius ir save atskiriam. tada atsiranda problemu, kai saves nuo poreikiu neatskiri, ir kai supranti, kad tas poreikis esi tu ir tuo pačiu neesi nes jo reikia tavo kūnui, tada visiškai aiškiai žinai kaip elgtis su tuo poreikiu, ir iš jo tada palieka tik veiksmas. Palikti viska nereiškia mirti, palikti viską reiškia nebekurti jokių dalykų o stebėti viską taip kaip yra, svo poreikių atskirimas labai panašus į tai kai tu stovi prieš veidrodi ir tiki, kad atspindys esi tu – atsiranda du žmonės. O kai iš to dar padarai kaškoki moksla, visa tai iprasmini dar labiau. Tai tikriausiai nei blogai nei gerai, bet tai tik dar vienas proto kūrinys. Žmogus turi labai galinga kūrimo įranki kuriuo jam reikia išmokti naudotis.
Kaip ir sakiau, tai neišvengiamybė. Protas kūrė, kuria ir kurs. Ir kaip pats pasakei, “tai tik dar vienas kūrinys”. Bet jis YRA. Ir pasakyti, kad jo nereikia lygiai taip pat būtų klaidinga. Beje, šis susidvejinimas ala veidrodžio principu yra ne kas kitas, o materializmas ir idealizmas. Ir ,mano nuomone, savojo AŠ (idealistinė dalis) atskyrimas nuo savo fizinio kūno (materialioji dalis) nėra klaidingas. Čia turiu jau kitą teoriją, kurios dėka galima būtų bandyti tai įrodyti, bet apie ją nesiplėsiu
Ir šiaip čia tema apie gėrimus jei ką 
Sveiki, Įdomiai čia išdėstei, tikrai nemažai sužinojau apie super ego, manau kad super-ego yra ta dirva, kurioje ką pasėsi tą ir pjausi, pasėsi suvokimą apie gera ir bloga, pagal tas nuostatas super-ego ir kontroliuos žmogų, bet geras dalykas yra tas kad nuostatas galime turėti ne vien tas kurias “duoda” visuomenė, bet ir tas kuria susikuriame patys…
Ačiū tikrai daug sužinojau