Gyvenimas yra žaidimas. Pradžia.

3

Tema (Žaidimo filosofija) Autoriusby Andrius Data 30-11-2009

Gyvenimas yra žaidimas

Gyvenimas yra žaidimas

Net nežinau nuo ko pradėti. Išties, noriu pasakyti, kad šia tema bijau rašyti. Labai bijau. O kodėl, sunku pasakyti. Galbūt dėl to, kad bijau, jog nepavyks suprantamai perteikti minties, kuri mano galvoje jau keletą mėnesių ir niekaip nedingsta ir net nenurimsta. Tai kažkas tokio, kas tiesiog privalo būti išsakyta… Pabandysiu. Tai nebus vienas straipsnis (ar kaip mėgstu vadinti – rašinėlis). Šią temą aš noriu paversti kažkuo, kas galbūt žmonėms padės susivokti gyvenime. Man tai kažkodėl labai svarbu…

“Gyvenimas yra žaidimas” – tai kertinė mintis. Būtent iš jos gvildensiu absoliučiai bet kokią mūsų gyvenimo situaciją. Kaip ir matote, žodžiai paprasti, tačiau jų reikšmė, kaip pasistengiu parodyti, yra labai ir net labai gili.

Ar kada bandėte į savo ar kitų gyvenimą pažvelgti iš “aukščiau”? Įsivaizduoti, kad pasaulis – tai tiesiog didelė žaidimų lenta, kurioje jūs bandote kažką laimėti? Aš pabandžiau ir pašiurpau mūsų realybės iliuziškumu. Pasirodo, nėra jokios realybės. Tai tik itin tobulo žaidimo sukurta iliuzija. Bet užbėgu įvykiams už akių. Pradžiai norėčiau pakalbėti apie tendenciją, kurios mes niekaip nepastebime…

Žaidimai, žaidimai. Stalo, lauko, virtualus, socialiniai, sekso – kokių tik pageidausite. Panagrinėjus žmogaus gyvenimą, atrodo, kad visas jo gyvenimas – tai tik daugybė įvairiausių žaidimų, kuriuos jis žaidžia vienu ar kitu tikslu. Ir kuo toliau mes judame, tuo vis įdomesnius ir keistesnius žaidimus žmogus sukuria. Turbūt, tiesiogiai, tai suprantama. Bet pažvelkime, kiek yra dalykų gyvenime, kurių mes nevadiname žaidimais. Šeima, vaikai, darbas, visuomenė, civilizacija… Retas, kuris pasakys, kad tai žaidimas. Daugumai – tai tikrų tikriausia realybė ir joks vaikiškas žaidimas. O kas jei jie klysta? Kas, jei viskas, kas mus supa yra tik vienas didelis žaidimas? Žaidimas vardu realybė, vardu gyvenimas. Suprantu, stiprus pasakymas. Prieš šimtmetį, už tokio lygio pasisakymus, tiesiog sudegindavo ar akmenimis užmėtydavo. Mūsų laikai šiek tiek tolerantiškesni. Gausi vieną kitą išpeikimą ir tuo viskas pasibaigs.

Vienaip ar kitaip, aš tokį klausimą nebijau užduoti. Nebijau paklausti: ar gyvenimas ir viską ką mes darome kartais nėra žaidimas, kurio taisyklių mes visiškai nežinome ir net nenorime žinoti? Nors esu dar pakankamai jaunas ir su nedideliu bagažu patirties, tačiau niekaip negaliu sutikti su visų taip suprantama realybe. Tokį nesutikimą aš galiu pagrįsti (bent jau sau).

Pirmas ir labai svarbus klausimas yra, kas leidžia daryti net tokią prielaidą, kad mūsų egzistuojama realybė yra tik vienas didelis žaidimas? Fantastikos, filmų ir animacijos mėgėjams į pagalbą ateina žymūs kūriniai, tokie kaip “Ghost in the shell” ar “Matrix”. Ten kalbama apie tai, jog mes išties gyvename virtualiuose pasauliuose sukurtuose dirbtinio intelekto. Apie tai nesiplėsiu, tačiau tuo noriu pasakyti, kad nors tai ir fantazijos vaisius, bet jis turi labai gilią prasmę. Tik viskas daug paprasčiau. Nėra jokių piktų robotų. Kam dar kartą perkurti tai, kas jau tobulai sukurta? Gyvenimas, juk tėra ištisas žaidimas…

Tačiau grįžtant prie prielaidos egzistavimo galimybės. Ar jums neatrodo keista, kad kažkodėl žaidimai, o šiuo žodžiu turiu omenyje bet kokią veiklą, kuri suteikia pageidaujamą rezultatą, yra itin trokštamas dalykas? Faktiškai viskas, ką žmogus daro yra orientuota į kuo didesnių, įdomesnių žaidimų sukūrimą? Vieni tai gali vadinti pramogomis, kiti technologiniu progresu, bet absoliučiai viskas, ką žmogus daro, tėra bandymas žaisti įvairius žaidimus ir taip patirti malonumą. Nenoriu to suprimityvinti iki kompiuterinių žaidimų lygio, bet būtent jie yra idealus pavyzdys, kaip žmonės stengiasi pabėgti nuo realybės. Ir ne tik jie. Imkime fantastikos ir fantazijos kūrinius. Knygos, filmai, animacija. Atrodo, kad viskas kas yra daroma yra daroma, kad sukurti kuo realistiškesnį žaidimą. Ir nebūtina taip toli bėgti į fantazijos pasaulius. Muilo operos, realybės šou, net siekis sukurti šeimą tėra noras pažaisti tuos smulkius žaidimus.

Puslapiai: 1 2

Comments posted (3)

Andriau, tavo straipsniu temos idomios, bet noretus issamumo, pvz. tu rasai apie ivairius tavo sukurtus reiskiniu pavadinimus ir nepaaiskini, ka tu jais vadini ir pan. Seip tu esi neblogas autorius, linkiu daugiau idomiu temu.

Juste, gal gali konkrečiai, kuriose vietose trūksta prasiplėtimo?

skamba kaip postmoderni filosofija.
bet pagalvok apie viena dalyka – ar zaidime egzistuoja meile (agape)? ne. meile – tai realybes trauka.

Rašyti atsiliepimą