Tema (Žaidimo filosofija) Autoriusby Andrius Data 07-12-2009
Multi visata
Jaučiu, kad jums kirba mintis apie tai, kad jei mes priimtume gyvenimo kaip žaidimo teoriją, kas būtų toliau? Kaip viskas yra? Kodėl mes čia? Ką pasirinkome pažaisti? Į šį klausimą norėčiau atsakyti nukeldamas jus į beribę erdvę, kurioje jūs esate ir viskas, ir niekas, ir vieną ir daugybę, kurioje esate absoliutas. Įsivaizduokite, kad iš visų pusių jus supa žvaigždės. Jus galite pavirsti į ką norite, galite būti kur norite, kaip norite. Jokių ribų. Staiga priešais jus atsiranda mūsų planeta – Žemė. Atminkite, kadangi esate absoliutas, jus negalite nieko pajausti, patirti. Jus negalite vertinti, nes jūs neturite atskaitos taško. Jūs tiesiog egzistuojate ir turite visas įmanomas žinias apie mus supančią erdvę. Jums pavaldi tiek materija, tiek erdvė.
Ko jūs tada norėtumėte? Iš principo, aš piešiu jums Dievo vaizdą. Galite daryti bet ką, visiškai bet ką. Bet ar matote ko trūksta? Neapsunkinsiu jums galvos: jums trūksta potyrio. Kas iš to, kad jūs viską žinote ir viską galite, jei jūs negalite to patirti ir įvertinti? Ir tai suprantama, juk jūs – absoliutas. Kaip patirsite džiaugsmą, be skausmo? Kaip patirsite meilę be neapykantos? Kaip jausite juoką, jei nebūsite verkę? Pagaunate mintį? Jums reikia santykinumo. Ir tada tampa aišku, kodėl šalia absoliuto atsiranda santykinimumas. T.y. mūsų pasaulis, mūsų žaidimas. Ir jis nėra vienintelis galimas, tik vienas iš begalybės. Jūs pasirenkate, kokio norite ir ką norite patirti. Ir įsikūnijate. Žaidimo terminais – pradedate naują žaidimo partiją. Jūsų fizinis kūnas – tai personažas, su kuriuo pasirinkote patirti tai, ką žinote. Tačiau jūs žinote, kad norint patirti, jūs turite viską pamiršti, kitaip patirtis nebus tikra ir stipri. Jūs savo noru atsisakote visko, ką žinote ir atsiduodate santykinimumo pasauliui. Jūsų tikslas ateinant į santykinumo pasaulį – patirti ! O ką patirti – jau kiekvieno žaidėjo klausimas. Ir jis labai svarbus. Tik mūsų taip mylimas sub žaidimas trukdo į jį atsakyti. Kas gi šiais laikais sau beužduoda klausimą, ką jis čia veikia? Ir kokiu tikslu čia atėjo?
Tai štai, jums šiokia tokia vizija. Ir kas pasakė, kad tai nerealu? Jei mūsų protas sugebėjo tai sugalvoti, vadinasi tai jau yra realu. Nėra nieko nerealaus, nes mintis – materiali. Tai tik suvokimo ir laiko klausimas. Kas prieš 30 metų būtų pasakęs, kad šiandien mes žaisime tokius realius kompiuterinius žaidimus? Ogi niekas. Tai atrodė nerealu. Kas patikėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, Koperniko laikais? Kas tikėjo, kad gerbiamas seras A.C. Klarkas sugebės savo fantastinėmis knygos išpranašauti tiek ateities technologijų? Tiesiog, nėra negalimo dalyko. Bet kartu ir yra, nes viskas yra santykinume.
Šia žaidimo tema galima plėstis ir plėstis. Ir stengsiuosi tai daryti, nes man tai įdomi ir perspektyvi tema. Juolabiau, kad vadovaujantis tokia logika, galima pasiekti tikrai didelių dalykų. Sutinku, persilaužti itin sunku. Iš savęs žinau. Bet netgi ir mažyčiams gyvenimo dalykams pritaikius tokį mąstymo modelį, viskas tampa daug paprasčiau. Čia, taip pat, galima paminėti dar vieną labai didelį žaidimo teorijos privalumą – tai NPC (non playable characters). Išvertus tai reiškia, kad tam žaidėjai visi kiti – tai tarsi statistai ir niekieno “nevaldomi”.
Tai reiškia, jog žaidime tik tu esi vienintelis realus personažas. Visi kiti – pagalbiniai. Turėjo nuskambėti labai egoistiškai. O taip ir yra. Nes šios idėjos pagrindas – aš esu pasaulio centras. Tai yra, kiekvienas žmogus žaidėjas šiame pasaulyje, o kiti žaidėjai yra tarsi nežaidžiami personažai, kurie papildo jį. Pritaikius multi dimensijų teoriją, tai tampa gana logiška. Nes jei žmogus gali rinktis įvykių baigtį, o kitas žmogus gali rinktis kitą įvykių baigtį – jos niekada nesusikirs, nes tiesiog tai įvyks skirtingose visatose (dimensijose). Tikiu, kad painu tai suvokti. Bet gerai pagalvojus, tai paprasta. Kiek žmonių, kiek jų pasirinkimų – tiek visatų. O tai reiškia vieną – būti egoistu ir savanaudžiu nėra blogai. Kaip tik, būti ne ego centrišku ir nuolankiu kitų tarnų – yra žaidimo galimybių neišnaudojimas. Tu, žmogau, esi su sąmonę ir tai suvoki. Kodėl ja nesinaudoti? Kodėl padaryti iš savęs statistą? Atėjai pažaisti – tai žaisk. Skamba gana žiauriai, bet tame nėra jokio žiaurumo. Imkime bet kokį žaidimą vaidmenimis. Tavo personažas keliauja po pasaulį ir su juo santykiauja: kalbasi su NPC, kovoja. Žodžiu – žaidžia. Ir kas dabar būtų, jei jis imtų vykdyti tai, ką jam sako NPC? Arba net kiti žaidėjai? Ar kartais žaidimas nepasidarytų nuobodus? Juk žaidimų idėja – veiksmų laisvė.
Puslapiai: 1 2
Nežinau, gal ką ir praleidžiu, bet jaučiu prieštaravimą tarp:
“Tai yra, jei pažeisi Visuomenės žaidimo taisykles, tave išmes iš žaidimo. Ir tai padarys ne kas kitas, o [kiti jo žaidėjai]…”
ir
“Nes jei žmogus gali rinktis įvykių baigtį, o kitas žmogus gali rinktis kitą įvykių baigtį – jos niekada nesusikirs, nes tiesiog tai įvyks skirtingose visatose (dimensijose).”
Nesuprantu, bet jeigu gyvenimas-žaidimas paimti kaip aksiomą, tuomet tu negali būti išmestas? aišku, sutinku, nebent tu pats to norėsi.
Tuo labiau, kad pritaikius tokį mąstymo modelį sau, man viskas praranda prasmę. Gautųsi taip kad žmogaus prasmė gyvenime-žaidime yra vaikytis kažkokių potyrių.
Kitas dalykas yra kūryba. Kūryba nesilanksto taisyklėms ir neturi ribų.
“Tikroji kūryba vyksta ne iš turimų detalių kažko “naujo” konstravimas…”
Užduotis – sugalvokite/sukurkite tai ko nerastum Gamtoje, paskiau – Visatoje, Galaktikoje, galų gale – Visumoje kiek aprėpia protas. Ar tai mūsų ribos? Jeigu taip, 2 atvejai – arba visos teorijos keliamos egzistencijos tema yra klaidingos arba tai tik riba per kurią reikia “persilaužti”. Konkretumo šiuo klausimu negaliu pateikti – nesu išvystęs ekspresyvių savybių, viskas glūdi jausminiame/emociniame/suvokimo lygmenyje.
Kas dėl prieštaros – tai čia mano “pramazas”. Paaiškinsiu ateities temose tai. Kas dėl kūrybos, tai čia turiu atsakymą. Vėlgi ateities tema
žaidime esi tu ir nėra nieko
, nes nėra žaidimo, jei tu esi žaidėjas, kūrėjas, dievas, tada žaidimo nėra nes pats jį ir sukūriai, kol yra tavo protas ir žaidimas tol esi žaidėjas, kentėtojas, laimėtojas, pralaimėjes, laimėjes, išmestas, kai nekuri žaidimo nėra nieko 