Tema (insearchof.lt) Autorius Andrius Data 17-05-2009
Ar kada nors yra apÄ—mÄ™s jausmas, kad kažkas Äia netaip, kad nesusidÄ—lioja bendras pasaulio vaizdas ir kad apskritai, pagal viskÄ…, mes iÅ¡vis neturÄ—tume egzistuoti? Å is jausmas – neretai mane aplankantis reiÅ¡kinys. Galvoje tarsi viesulas pradeda siaubti. Ir kad ir iÅ¡ kokio kampo žiÅ«rÄ—tum, vistiek matai W-T-F.
Tokie dalykai prasideda kai į viskÄ… pradeda žiÅ«rÄ—ti iÅ¡ globalios pozicijos. Kai savo mažą pasaulį pastatai į globaliÄ… perspektyvÄ…. Tada tampi laÅ¡u jÅ«roje. Ir kas įdomiausia, jei ilgiau pagalvoji, supranti, kad tai kÄ… tu vadini gyvenimu – na tai tiesiog kažkoks primityvus egzistavimas ir bandymas maksimaliai patenkinti savo poreikius.
Tai yra viena iÅ¡ priežasÄių, kodÄ—l man nepatinka dabartinÄ— visuomenÄ—. Kiekvienas jos individas susikuria savo mažus pasaulÄ—lius ir gyvena pagal jų dÄ—snius, visiÅ¡kai nematydamas globalaus vaizdo. Jei sunku suprasti – pabandyk apsimesti Dievu ir pažvelgti į žmones iÅ¡ dangaus. KÄ… matai? AÅ¡ matau pusÄ™ badaujanÄio pasaulio, nuolatinį smurtÄ…, karus, skausmÄ… ir kanÄias. Bet kai nusileidi į paprasto žmogaus vietÄ…, visÄ… tai tarsi dingsta, nes grįžti į savo pasaulį. Ir jei vienÄ… dienÄ… paaikÄiojai, kad Å¡tai negerai jog kasdien mirÅ¡ta 30000 vaikų vien dÄ—l to, kad negauna maisto, kitÄ… dienÄ… tu jau bÅ«ni tai užmirÅ¡Ä™s ir toliau “tobulini” savo pasaulÄ—lį, kad jis leistų patenkinti, kaip įmanoma daugiau tavo poreikių.
O jei vÄ—l grįžtume į Dievo pozicijÄ…, pamatytume dar vienÄ… dalykÄ…. Visi žmonÄ—s – tai tarsi robotai, kurie užprogramuoti patenkinti visus savo poreikius. Mindless drones kitaip sakant. Tai mane žiauriai trikdo. Niekaip negaliu pripažinti, kad mes tÄ™esame dar vieni gyvÅ«nai, kurie tik iÅ¡rado daugiau ir įvairesnių bÅ«dų patenkinti savo poreikius. Ir Å¡tai, žiÅ«rint ir bandant sulyginti individualiÄ… perspektyvÄ… su globalia, mano galvoje pradeda netilpti – kas po velnių mes esame?
GÄ…sdina, labai gÄ…sdina, nes atsakymo tiesiog nematau. Juk jei visas gyvenimas – tai poreikių patenkinimas. Kuo mes geresni už narkomanus, žudikus, vagis? Juk jie tiesiog bando patekinti savo poreikius. Viskas. Sakysite moralÄ—s normos? Kokios moralÄ—s normos? Kas jas nustatÄ—? O jas nustato visuomenÄ—, kurioje tas narkomanas gyvena. Tai reiÅ¡kia, kad jeigu jai nepatiks, tai kÄ… ji daro? Ji tiesiog iÅ¡stums jį. Nors pati lygiagreÄiai yra pamÄ—gus vartoti alkoholį tiesiog kibirais, kuris iÅ¡ esmÄ—s tas pats narkotikas, tik kitokia forma.
Taigi, apie ką mes kalbame? Geras klausimas. Jeigu žmogus iš esmės tėra gyvūnas, kuris siekia patenkinti savo poreikius, nesvarbu ar tai fizinius ar dvasinius ar dar kokius, gaunasi taip, kad visuomenė tėra trukdis tai daryti. Ir gal visgi visuomenės sukūrimas tebuvo kažkieno poreikis? Sukūrė tam, kad galėtų valdyti, manipuliuoti ir tenkinti savo iškreiptus poreikius? O beje, kas yra iškreipta? Vėlgi nustato visuomenė. Faktas yra tas, kad jei tau su šiuolaikiniu pasaulius plius/minus viskas tvarkoje, tai tu teesi mažas sraigtelis galingoje sistemoje. Ir visą savo gyvenimą paaukoji, kad patenkintum savo poreikius. Ar ne taip?
Beje, nesenai pradÄ—jau domÄ—tis Japonijos kultÅ«ra ir man labai nustebino, kad tai kÄ… apie jÄ… mes žinome tÄ—ra kruopelytÄ— to, kas iÅ¡ties vyksta Japonijoje. Ten žmonÄ—s, kaip niekur kitur, iÅ¡moko patenkinti savo poreikius. Jie gali kalbÄ—ti ir vieÅ¡ai daryti tai, kÄ… fantazuodamas dažnas vakarų pasaulio žmogus net savo slapÄiausiose fantazijose jauÄiasi iÅ¡krypÄ—lių. Ä®domu ar ne? Taigi, kur yra moralÄ—s normos? VisuomenÄ—je. IÅ¡galvotos tik tam, kad bÅ«tų galima manipuliuoti masÄ—mis.
Bet kad ir kaip bandyÄiau suprasti kodÄ—l visÄ… tai vyksta – nepajÄ—giu. Kažkas tarsi blokuotų tÄ… galvos vietÄ…, kuri galÄ—tų padÄ—ti atsakyti į tai. Baisoka iÅ¡ties. Baisoka žiÅ«rÄ—ti į milijardus žmonių, kurie visais įmanomais bÅ«dais stengiasi bÅ«ti kitokie ir gyventi savaip, nors visi jie plaukia, kaip Å¡.. upÄ—je… – viena ir ta paÄia kryptimi.
TurbÅ«t, todÄ—l aÅ¡ nesu socialus žmogus. Kai reikia – galiu, bet dažniausiai bendrauti ir bÅ«ti su tokiais žmonÄ—mis man nepatinka. Na negaliu aÅ¡ bÅ«ti su Å¡… plaukanÄiais ta upe. Jei kurį laikÄ… toleruoju, tai trunka labai trumpai. Ir tik vien dÄ—l to, kad man tereikÄ—jo patenkinti vienÄ… kitÄ… savo poreikį.
Å iaip ar taip, tikimybÄ—, kad rasiu žmogų, kuris man patiks, ne dÄ—l savo savybių, grožio(ne suformuotojo, o prigimtinio) ar proto, o svarbiausia neplaukianÄio toje Å¡.. upÄ—je – labai labai maža. Na tiesiog nÄ—ra tokių žmonių. Sociumas yra juos pavergÄ™s, jie gyvena ir stengiasi patenkinti savo poreikius, kurie daro ne kÄ… kitÄ…, o chemines reakcijas mÅ«sų kÅ«nuose. Ei, juk nesvarbu ar tu narkomanas ar sportininkas – “laimÄ—s hormonas” pas abu vienodas.
