Perkėliau iš poros savo senų blog’ų visus įrašus. Gal kam įdomu bus Tiesa, perkėlindamas jų neskaičiau, nes jei paskaityčiau – iškart ištrinčiau raudonuodamas, kad tokių kliedesių prirašiau Bet šiaip tai, jei skaitysite – negalvokite, kad tai ką rašiau anksčiau – būtinai manau dabar. Mano nuomonė ir pozicija labai dažnai keičiasi. Tai tiesiog yra tos akimirkos emocijos ir apmąstymai
Gal nereikia aklai tikėti religija? Gal nereikia aklai analizuoti ir ieškoti patvirtinimo? Gal tereikia pajausti?
To put it simply. Jis pasakė: akli tikėtojai – idiots, akli mokslininkai – idiots. O dėl trečio jis ir pats susimėtė. Nelabai supranta matyt…
Religion got it wrong. Science got it wrong. So what’s wrong, and who’s right? Definitely not religion and not science. We know history and we know today…
Kankinamas įvairiausių gyvenimiškų problemų, mano pamėgtas veikėjas nustojo galvoti ištisomis knygomis, bet užtat dažnai jam kyla trumpų minčių. Štai ką jis šįkart sumąstė mat:
“Įsivaizduok paties naujausio modelio kosminį laivą ir jos įgulos narius, kurie ūmai devyniasdešimčia procentų prarado protą. Nieko nebesusigaudydami, jie ima plėšti apkalą ir užkuria kabinoje laužą, nuo pulto nutrauko prietaisus ir daro iš jų sau papuošalus ar žaislus.”
Pasiskolinau šiuos žodžius iš savo labai mylimos Sibiro atsiskyrėlės Anastasijos. Jų taiklumas tiesiog priverčia šiurpuliukus kūnu nubėgti. Atrodo nieko ypatingo čia nepasakyta, bet bėda ta, kad jei gerai susimąstytų bet kuris, kuris nėra skaitęs jos minčių, jis suprastų, kad čia kalbama apie mus, apie dabartinius žmones ir mūsų vargšę Žemelę… Skaityti likusią įrašo dalį »
Ar normalu, kad norint kažką gyvenime pasiekti reikia tam paaukoti visą jį? O kas jei tai, ką pasirinkai siekti, po kurio laiko pasirodys, kad yra neteisingas kelias? Kas, jei vieni idealai staiga gali pasikeisti kitais? Lygiai kaip ir tikslai, gyvenimo prasmės suvokimas?
Pasirinkimo galimybių skaičius neribotas, bet kad pasirinkus nors vieną iš jų būtų pasiekta, bent kažkiek daugiau, reikia paaukoti visą savo gyvenimą. Tai negi aš gimiau tik tam, kad iš miriadų galimybių pagal kažkokius faktorius pasirinkčiau vieną? Ir tada paaukočiau visą gyvenimą jam? Taip, galėčiau neaukoti, galėčiau pasirinkti keletą. Bet taip niekada nebus pasiekta viršūnė. Paviršutiniškas pačiupinėjimas niekada žmogui nesuteikė pilnos laimės.
Neturi taip būti. Tiesiog neturi. Kažkas čia netaip. Ryškiai netaip. Noriu visko ir iškart. Ir jokie žmonių sugalvoti dėsniai manęs nejaudina. Nes tai, kas vienam yra natūralu ir suprantama, kitam gali būti visiška mistika…
Bet jei galima patirti viską, ką tik užsigeidi ir su maksimumu pojūčių, tada kaip tai padaryti? Štai kur klausimas.
Mission briefing: Remiantis naujausiais moksliniais duomenimis buvo padarytos išvados, kad žmogaus protas, tai įrankis kurio pagalba galima padaryti faktiškai viską. Jau senai žinoma, kad protas kontroliuoja visus gyvybinius procesus. O neseni eksperimentai parodė, kad žmogus gali paveikti savo protą vien valios pastangomis. Tai reiškia, kad jis gali kontroliuoti cheminius procesus, hormonų išsiskyrimą ir bet kokią kitą veiklą. O jei jis gali tai daryti, vadinasi jis gali daryti patį svarbiausią dalyką: naudotis savo genetiniu kodu. O kiek rodo genetiniai tyrimai, DNR sekos yra kodas, kurį, jei teisingai paveiksi, galima panaudoti savo tikslams. Remiantis tokiais atradimais, tavo tikslas yra ištirti, kiek tai yra realu. Manoma, kad žmoguje, dar nuo pirmų evoliucijos etapų, yra genas, leidžiantis augintis sparnus. Mes norime, kad tu, naudodamas vien proto pagalba, juos užsiaugintum. Tuo padarydamas neregėto mąsto revoliuciją mūsų pasaulio suvokime. Ar pasiruošęs būti naujo amžiaus pionieriumi? Skaityti likusią įrašo dalį »
Aš eilinį sykį apakęs nuo žmonijos bukumo. Žmonės skiedžia apie laisvę ir teises, nors lygiagrečiai patys sau kalėjimo sienas stato. Ir ne bet kaip stato, o dėdami visas pąstangas. Kad tik kuo tvirtesnės ir storesnės tos sienos būtų. Tai taip apgailėtina ir graudu (taip taip, dievas klauso G&G), kad net trūksta žodžių.
Štai gimė žmogus. Jis laisvas, bet kuo daugiau jam metų tuo į geresnį kalėjimą jis sėda. Iš pradžių, tiesa, jį pasodina tėvai. O galiausiai – pati visuomenė. Ir visą tai daroma su tokiu entuziazmu, jog atrodo tai vienintelis jo gyvenimo tikslas. Tikslas, pasodinti save į kalėjimą iš kurio būtų kuo mažiau šansų pabėgti.
Jei bent kartą esi pajutęs, kad tave laiko keistuoliu, jei bent kartą esi išvadintas bepročiu, jei bent kartą esi atstumtas vien dėl to, kad galvoji kitaip, atmink – tu esi šio pasaulio varomoji jėga. Niekas kitas, net per nago juodimą, negali priartėti prie tavo kuriančiosios minties.
Šiandiena vaikščiojau su sparnais. Jutau kaip didžiuliai balti sparnai, augantys man iš nugaros, moja, sukeldami vėjo gūsius. Aš jutau, kad galiu pakilti. Jutau kaip mano nugaros raumenys pailsta. Aš mačiau save skraidanti. Tik… Niekaip nesuprantu, kodėl tai negali būti tiesa…
Kažkokia nesąmonė. Kodėl to negalime padaryti? Viskas, kas reikalinga, kad galėtume tai padaryti, pas mus jau nuo gimimo yra. Visos reikalingos genetinės sekos, cheminės medžiagos, hormonai ir panašiai. Atrodytų, kad viskas savo vietose ir visgi. Sparnų nėra… Skaityti likusią įrašo dalį »